12.-14. Oktober 2007 in Lampertheim-Hüttenfeld

Lietuvių kultūros instituto Vokietijoje 27-asis suvažiavimas

(V.B.) 1981 m. Vokietijoje įsteigto Lietuvių kultūros instituto 27-asis suvažiavimas-mokslinė konferencija vyko 2007 m. spalio 12–14 d. Hüttenfelde, Romuvos pilaitės didžiojoje salėje. LKI užsibrėžė tikslą išlaikyti, kurti ir skleisti tautinę kultūrą gyvenamajame krašte, kartu nepamiršti savo tėvynės, iš kurios atvykta. Realizuojant šį bendrąjį tikslą svarbią vietą užima vienas iš LKI darbų – tai konferencijų su kultūrine-moksline programa rengimas, kuriose bandoma suvesti lietuvius išeivius, Lietuvos lietuvius ir Lietuvos kultūra besidominčius vokiškai kalbančius kitataučius bendram pokalbiui, nuomonių pasikeitimui, su Lietuva susijusių klausimų nagrinėjimui. Plačiąja prasme tai yra įnašas į vokiečių ir lietuvių kultūrinį-mokslinį bendradarbiavimą.

Šių metų suvažiavimas buvo paženklintas staigių referentų susirgimų ir Vokietijos geležinkelininkų paskelbto streiko, tad paskaitinė dalis prasidėjo tik šeštadienio rytą. Suvažiavimą sveikinimo žodžiu pradėjo LKI vedėjas dr. Vincas Bartusevičius, o Tautinių mažumų ir išeivijos departamento generalinio direktoriaus Antano Petrausko sveikinimus perdavė departamento Lituanistikos švietimo poskyrio vyriausioji specialistė Aušra Dumbliauskienė.

Pirmąją paskaitą apie lietuvių mažumą Lenkijoje skaitė Torūnės universiteto profesorė dr. Swetlana Czerwonnaja. Ji apgailestavo, kad Lenkijoje gyvenantys lietuviai sudaro visiškai užmirštą tautinę mažumą Rytų Europoje. Vertindama esamą literatūrą apie ją, ji konstatavo, kad aiškiai matoma tendencija padėtį idealizuoti. Sudaromas įspūdis, jog čia viskas kuo geriausia, jokių priešiškumų ir problemų nesą. Tai nieko bendra neturi su realybe, teigė referentė. Pokario metais tiek Lenkijos valstybė, tiek Katalikų bažnyčia, tiek mokslas tiesiog ignoravo lietuvių buvimą Lenkijoje. Vien lietuvių skaičių sunku nustatyti. Oficialioji statistika kalbėjo nuo 5000 iki 7000 lietuvių, o patys lietuviai mano, jog turėtų būti apie 20000–50000. Tik nuo 1980 m. padėtis kiek ėmė keistis ir jau oficialiai pripažįstama, kad lietuvių yra daugiau. Prelegentė nušvietė istorines aplinkybes, kurios lėmė, kad visa lietuvių apgyventa sritis atsidūrė Lenkijos valstybės ribose, ir apibųdino jos gyventojų padėtį. Šiuo metu Torūnės universitetas atlieka sociologinius tyrimus „Lietuvių tautinė mažuma Lenkijoje“, kurių metu bus sukaupta naujos empirinės medžiagos iš lietuvių gyvenimo.

Dr. Alina Kuzborska iš Olsztyno kalbėjo apie išvadas naujai skaitant Kristijono Donelaičio veikalus. Prelegentė teigė, jog, nors Donelaičio literatūrinis palikimas, ypač Lietuvoje, yra nemažai tirtas, tačiau nėra jokio darbo, kuris įvestų Donelaitį arba Mažosios Lietuvos lietuvių kalba parašytą literatūrą į vokiečių diskusiją, aprašančią Rytprūsių literatūros padėtį. Šį trūkumą prelegentė norinti savo tyrimais pašalinti ir parodyti lietuvių tautinės mažumos literatūrą vokiečių kultūros aplinkoje bei atskleisti abipuses sąveikas, nustatyti, kokiais visuomeniniais veiksniais (faktoriais) konstruojamas lietuviškasis (nacionalinis) arba prūsiškasis lietuviškasis (regioninis) identitetas ir kokį vaidmenį atlieka tokios kategorijos kaip tautiškumas, tradicija, kalba, tikyba, gamta, visuomeninė padėtis, politinė orientacija. Donelaičio literatūros kūrybos centre stovi lietuvių ir svetimųjų (vokiečių) egzistavimas šalia vienas kito. Jo kūryba buvo stipriai įtvirtinta Rytprūsių erdvės kontekste ir, be abejo, peržengė Mažosios Lietuvos ribas.

Heidelbergo universiteto doktorantė Rasa Seibutytė kalbėjo apie Lietuvos provincijos sudarymą XVIII amžiuje. XVIII a. pradžioje centrinė Prūsijos valstybės galia dar buvo gana silpna. Mažojoje Lietuvoje plėtėsi badas, o 1710 m. maras išnaikino nuo 200 000 iki 250 000 žmonių. Lietuviai, būdami vargšai ir apleisti, ypač nukentėjo nuo maro ir bado. Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas I pradėjo krašto reorganizaciją ir Mažojoje Lietuvoje ūkis ir kultūra (nors jau ne grynai lietuviška) atsikūrė. Gumbinė tapo atkuriamos Mažosios Lietuvos centru, joje įsteigta Lietuviškos deputacijos komisija, kuri buvo prižiūrima Generalinio direktorato Berlyne. Jai buvo pavestos Tilžės, Ragainės, Įsruties ir Klaipėdos apskritys. Buvęs beveik lietuviškas kraštas buvo atmieštas vokiečių tautybės naujakuriais. Tačiau kraštas dar išlikęs lietuviškas, tai rodo per administracinę reformą Gumbinėje įkurta Lietuvos karo ir domėnų valdyba. Mažoji Lietuva buvo paversta atskiru administraciniu vienetu Prūsijoje su centru Gumbinėje.

Vilma Bauerytė iš Klaipėdos, kuri šiuo metu rašo disertaciją iš religijotyros Hanoverio universitete, kalbėjo apie naujus religijos sąjūdžius dabartinėje Lietuvoje. Prelegentė nurodė, kad Lietuvai tapus nepriklausomai buvo pereiti tam tikri etapai. Pirmuoju buvo jaučiamas tam tikras religinis atgimimas, bažnyčios buvo pilnos žmonių etc. Antruoju etapu Lietuvoje pradėjo dygti naujieji, iki tol nežinomi, religiniai sąjūdžiai. Trečiuoju etapu žmonės religiniu atžvilgiu pasidarė santūresni, jaučiamas tam tikras rezervas bažnyčiai, kaip institucijai.

Sovietmečiu tikyba buvo išstumta iš viešojo gyvenimo ir galėjo būti praktikuojama tik privačiai. Todėl naujieji sąjūdžiai, kurie Vakarų Europoje kilo jau daug anksčiau, Lietuvoje ilgą laiką buvo dar nežinomi ir pradėjo plisti tik po nepriklausomybės atkūrimo.

Griūnant sovietų imperijai, atsirado tam tikro egzistencinio netikrumo, žmonės liko be orientacijos ir atramos taškų todėl pasidarė imlūs sąjūdžiams, siūliusiems saugumą. Naujųjų sąjūdžių nariai – daugiausia 15–18 metų jaunimas. Dauguma jų – konvertitai, todėl gana radikaliai nusiteikę.

Suvažiavimas nors bendros temos neturėjo, bet paskaitininkės pabėrė daug naujų įžvalgų , įvairiomis temomis, todėl nekantriai reikia laukti paskaitų publikacijos LKI 2007 m. Suvažiavimo darbuose.

Penktadienio vakarą suvažiavimo dalyviai dalyvavo atidarant Hüttenfeldo lietuvių menininkų darbų parodą, kurią Rennhofo pilaitėje surengė Gintaras Ručys. Savo darbus rodė trys dailininkės, dirbančios labai įvairia technika, – Meilė Veršelienė, Jūratė Batūraitė-Lemkienė, Izolda Zacharias ir fotografė Marija Dambriūnaitė-Šmitienė. Parodą atidarė dr. Vincas Bartusevičius, menininkes pristatė Rimas Čuplinskas.

Šeštadienio tradicinį koncertą „Ant dainos sparnų“ atliko lietuviai menininkai iš Frankfurto: Frankfurto operos solistas Mykolas Nechajus (tenoras), pianistė Rūta Rudvalytė ir deklamatorė Asta Nechajūtė. Programoje buvo padainuota lietuvių ir kitataučių harmonizuotų dainų ir operų arijų.

Suvažiavimo metu pakako laiko laisvai pasikeisti nuomonėmis ir pabendrauti. Kultūros instituto nariai aptarė tolesnę savo veiklą, ypač renginius artėjančių jubiliejų progomis. Tautinių mažumų ir išeivijos departamento atstovė A. Dumbliauskienė tarėsi su Vasario 16-osios gimnazijos vadovybe ir Vokietijos LB valdyba lituanistinio švietimo Vokietijoje reikalais.