Dr. Vincas Bartusevičius

Dėti pastangas, kad būtų išlaikytas ir išsaugotas nuo pražūties lietuvių kultūros palikimas Vokietijoje, kad nepranyktų be žinios pėdsakai, jog gyventa lietuvių Vokietijoje – tai vienas LKI uždavinių.

Padėtis

1981 metais įkurtas Lietuvių kultūros instituto archyvas Vokietijoje yra lietuvių pabėgėlių kūrinys. Jo tikslas – tikslas kaupti ir išsaugoti šios žmonių grupės Vokietijoje svarbią istorinę archyvinę medžiagą apie pavienių lietuvių, organizacijų ir įstaigų pasiekimus, veiklą ir istoriją, skiriant dėmesį ir kitai medžiagai, turinčiai ką nors bendra su lietuviams svarbiais įvykiais, laikotarpiais, epizodais ir asmenimis. Iš pradžių pora pastabų apie bendrą padėtį.

1. Pabėgėlių gyvenimas yra netikras ir nepastovus. Tą patį galima pasakyti ir apie jų sukauptas materialines ir dvasines gėrybes. Patirtis rodo, jog vis dažniau būdavo išmėtomas vertingas ir nesugrąžinamas paveldas, išdraskomos bibliotekos, per daug nesirūpinama nei Bendruomenės apylinkių, nei centrinių įstaigų archyvais. Todėl išlaikyti, išgelbėti nuo pražuvimo tai, kas jau sukaupta ir sukurta, pasidarė labai svarbu ir reikalauja sistemiškų ir planingų pastangų.

2. Kalbant apie lietuvius, kurie XX amžiuje ar dar ir anksčiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsirado Vokietijoje, ir bandant ieškoti jų pėdsakų, be nepastovių grupių kaip diplomatai, studentai, menininkai, galime skirti dvi nevienodo dydžio tam tikrą laiką beveik kompaktiškai gyvenusias grupes:

a) Viena, tai palyginti mažesnė grupė išvykėlių (ūkiniai emigrantai), kurie savo šalį paliko prieš Pirmąjį pasaulinį karą ar dar kurį laiką ir po jo. Ypač Ruhro krašte susispietė nemažas tokių išvykėlių būrys, kuris išvystė gana turtingą kultūrinį gyvenimą. Prieš pora dešimtmečių apie Dortmundo miestą dar buvo aktyvių šios emigrantų grupės palikuonių, kurie buvo išsaugoję vertingų dokumentų apie savo kultūrinę ir visuomeninę veiklą. Po ilgamečio Dortmundo apylinkės pirmininko Evaldo Lukošaičio mirties, jo turėti Dortmundo lietuvių draugijos dokumentai ir vėliava buvo nugabenti į Lietuvą. Jie saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
 
b) Kitą grupę sudaro pabėgėliai, radę prieglobstį Vokietijoje, kurie dėl Antrojo pasaulinio karo veiksmų turėjo apleisti Lietuvą. Tai 70 000 – 80 000 žmonių grupė, kuri pradžioje buvo kompaktiškai apgyvendinta DP stovyklose ir galėjo taip pat išvystyti platų kultūrinį gyvenimą. Pasibaigus emigracijai, likusioji šių pabėgėlių dalis (apie 10 000 asmenų) buvo įkurdinta ir įjungta į vokiečių ūkį. Ir tada ji neištirpo, nors, laikui bėgant, jos veikla ir silpnėjo.

Visa DP stovyklų archyvinė medžiaga (1945–1950) išgabenta į JAV ir šiuo metu saugoma Pasaulio lietuvių archyve, Lituanistikos tyrimo ir studijų centre (Lithuanian Research and Studies Center, 5600 South Claremont Ave., Chicago, IL 60636, http://www.lithuanianresearch.org/). Turimą medžiagą sudaro per 234 489 puslapiai dokumentų. Tai įvairių lietuvių DP stovyklų, stovyklose veikusių organizacijų dokumentai, sugrupuoti į atskirus fondus: Lietuvių tremtinių bendruomenės centro komitetas, LTB švietimo valdyba, Vokietijos krašto valdyba, VLIKas, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus centras ir kt. Lietuvių DP dokumentuose yra originalių posėdžių protokolų, korespondencijos, fotonuotraukų, įvairių raštų.

Archyvinės medžiagos, ypač partijų, organizacijų ir privačių asmenų, yra ir kituose Šiaurės Amerikos archyvuose: Amerikos lietuvių kultūros archyve (ALKA – 37 Mary Crest Dr., Putnam, CT 06260, www.litua.com/lt/zinynas/alka), Balzeko muziejuje Čikagoje (Balzekas Museum of Lithuanian Culture, 6500 S. Pulaski Road, Chicago, IL 60629, http://www.balzekasmuseum.org/) arba Kanados lietuvių bendruomenės muziejuje-archyve (Lithuanian Museum-Archives, 2185 Stavebank Rd., Mississauga, ON L5C 1T3, http://www.klb.org/klma_LT.htm ) ir kt.

Sukauptos archyvinės medžiagos dalys, ypač privačių palikimų, tiek iš Amerikos, tiek iš Europos pamažu grįžta į Lietuvą. Sunku būtų Lietuvoje rasti archyvą ar universitetą, kuris neturėtų išeivių medžiagos. Tai pasakytina ir apie Lietuvių išeivijos institutą Kaune (The Lithuanian Emigration Institute, Daukanto g. 25, 44249 Kaunas, http://www.iseivijosinstitutas.lt/), kurio tikslas – kaupti, tvarkyti ir tirti išeivijos archyvinį palikimą.

Nereikėtų pamiršti, kad pėdsakų apie lietuvių buvimą galima rasti kiekviename archyve to Vokietijos miesto, kuriame lietuvių gyventa. Tai rodo ir vis gausėjančios monografijos apie pabėgėlių gyvenimą atskiruose miestuose. Kitokių matomų ženklų (lietuviškų kryžių, paminklų, atminties lentų, antkapių) išlikę labai nedaug.

Jeigu ir nelabai realu būtų reikalauti, kad visa į Lietuvą grįžtanti išeivių archyvinė medžiagų būtų deponuojama vienoje vietoje, tai pageidautina ir nesunkiai realizuojama sudaryti katalogą, kuriame būtų sužymėta, kas kur yra.


Lietuvių kultūros instituto archyvas

Lietuvių kultūros instituto archyvo medžiagą galima suskirstyti į tris skirtingas dalis.

1. Antrojo pasaulinio karo lietuvių pabėgėlių, gyvenusių Vokietijoje, archyvinis palikimas.

a) Vokietijos Lietuvių Bendruomenės bylos (nuo 1950 metų), lietuvių organizacijų ir privačiu asmenų dokumentai. Iš viso per 300 archyvinių dėžių. Jose yra:

• Vokietijos LB valdybos susirašinėjimas įvairiais reikalais su vokiečių ir lietuvių įstaigomis, bendruomenės apylinkėmis ir privačiais asmenimis;
• dokumentai apie VLB valdybos veiklą (per 550 posėdžių protokolų) ir kultūros dienas, minėjimus, suvažiavimus, kitus įvairius renginius, leidinius, Vasario 16-osios gimnazijos išlaikymą, pastatų statybą;
• dokumentai apie kitų centrinių Bendruomenės organų sudėtį ir veiklą (VLB Tarybos, Garbės teismo, Kontrolės komisijos, Tarybos rinkimų komisijos, Valdybos kraštų įgaliotinių);
• dokumentai apie apylinkes, jų veiklą, narių skaičių, valdybų sudėtį; savo archyvus yra deponavusios ir keliolika užsidariusių ar veikiančių LB apylinkių;
• dokumentai apie lituanistines mokyklas, jų vedėjus, mokinius ir darbus;
• dokumentai apie Vokietijoje veikusias lietuvių organizacijas: VLJ Sekciją, Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungą, Lietuvos Raudonąjį Kryžių, Studentų ateitininkų sąjungą, Lietuvių moterų federacijos klubus, Kultūros draugiją, Kunigų vienybę, VLIKą (7) ir kt.;
• privačių asmenų palikimas: VLIKo narių dr. Petro Karvelio (12), Tomo Šidiškio (4), Juozo Bataičio (6) ir Jono Norkaičio, sen., buvusių VLB pirmininkų Jono K. Valiūno ir Armino Lipšio, istoriko Artūro Hermano, prof. Antano Rukšos (10), meno istoriko dr. Povilo Reklaičio, liaudies meistro Stasio Motuzo, buvusio Lietuvos vidaus reikalų ministro Kazimiero Olekos (1880–1971) asmeninis palikimas su jo atsiminimų rankraščiu, visuomenės veikėjų Stepo Povilavičiaus-Vykinto, Simo Miglino ir Justino Lukošiaus, chorvedžio Motiejaus Budriūno, Jono Vėgėlės daugelis dėžučių su laikraščių iškarpomis ir kt.;
• Vokietijos LB valdybos nuo 1951 m. leidžiamos Informacijos, iki šiol per 550 numerių su 10 000 DINA4 dydžio spaudos puslapių yra ypatingas šaltinis, kuris atspindi visą organizuotų Vokietijos lietuvių veiklą per 60 metų;
• LKI archyvas turi platų 1945–1950 m. Europos DP stovyklose leistų leidinių rinkinį: dieninių žinių biuletenių, sienos laikraščių, stovyklos leidinių, literatūros, pedagogikos žurnalų, Tremtinių Bendruomenės komiteto informacijų ir kt.

b) Vokietijos Lietuvių katalikų sielovados archyvas, kurio didžiąją dalį sudaro ilgamečio Sielovados direktoriaus tėv. Alfonso Bernatonio archyvas, jo įpėdinių Sielovados direktorių ir Europos lietuvių katalikų vyskupų archyvai (per 300 archyvinių dėžučių). Archyve yra:

• Tėv. Alfonso Bernatonio archyvas. Čia yra saugomas gausus įstaigos susirašinėjimas, pastoraciniai raštai, lietuvių kunigų išrašyti gimimo, krikšto, sutuoktuvių metrikų nuorašai, žinios apie parapijas, kunigus, jų veiklą, religinę spaudą, karitatyvinę šalpą;
• Sielovados direktorių prel. dr. Jono Avižos, tėv. Konstantino Gulbino ir prel. Antano Bungos archyvai;
• lietuvių kunigų: Broniaus Liubino, dr. Jono Petraičio, Vaclovo Šarkos, Viktoro Kaleckio ir kt. palikimai;
• Vokietijos lietuvių katalikų centro Bad Wörishofene archyvas (vysk. dr. Prano Brazio, prel. Petro Celiešiaus);
• antrojo ir paskutiniojo Europos lietuvių vyskupo dr. Antano Deksnio archyvas.
Reikėtų pažymėti, kad LKI archyvui pavyko išsaugoti beveik visą Lietuvių katalikų bažnyčios archyvinę medžiagą, tuo tarpu Lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčios neturima archyve beveik jokios medžiagos (8 archyvinės dėžutės). Ji yra išsklaidyta, dalinai privačių asmenų rankose. Jos turi kun. Klumbio našlė Bensheime ir Tamaros Šmitienės (Kelerytės) vyras Bad Zwischenahne. Ričardo ir Elenos Baliulių šeima  Hamburge, savo saugotą medžiagą perdavė Vilniaus evangelikų bažnyčiai.

2. Dr. Alberto Geručio archyvas. Jį sudaro 200 archyvinių dėžučių. Jame yra:

a) Dr. Alberto Geručio privataus archyvo dalis. (Likusi dr. A. Geručio palikimo dalis su Lietuvos diplomatijos archyvine medžiaga saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje.)

b) Nevienareikšmiškai vertinamo Lietuvos diplomato Juozo Gabrio-Paršaičio archyvo dalis. Gabrys Pirmojo pasaulinio karo metu užsienyje, Šveicarijoje ir Prancūzijoje, aktyviai veikė. Archyve yra įdomios medžiagos apie tuometines pastangas, žygius užsienyje atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Archyve rastos ir likusios jo atsiminimų dalys, kurios 2007 m. Lietuvių išeivijos instituto buvo išleistos.

(LKI saugota Juozo Gabrio-Paršaičio archyvo dalis 2010 metais perduota Vilniaus universiteto Rankraščių skyriui).

3. Muziejiniai elementai. LKI muziejus dar yra kūrimosi stadijoje. Jo fondai nedideli. Turima kai kurių Lietuvos pasiuntinybės ir konsulatų reikmenų, iškabų, uniformų; menininkų, po karo gyvenusių Vokietijoje, tapybos ir grafikos paveikslų rinkinį; liaudies meistrų drožinių tautinių juostų, lėlių, įvairios tautinės atributikos, parodų vienetų, foto nuotraukų.

Lietuvių kultūros instituto archyvas neturėjo ir neturi nuolatinio apmokamo darbuotojo, todėl jo fondai dar galutinai nėra sutvarkyti. Jis prižiūrimas Vinco ir Onos Bartusevičių, kurie tvarko ir archyvą pasiekusią naują medžiagą.

Steigiant archyvą, buvo stengiamasi įvairiose vietose išskaidytą medžiagą sukaupti ir išsaugoti nuo pražūties. Laimei, atsirado pensininkas archyvaras Liudas Kairys, kuris išėmė bylas iš dėžių, jas kruopščiai sutvarkė, įdėjo į archyvines dėžutes ir sužymėjo jų turinį viršeliuose. Todėl šiuo metu visa medžiaga yra sutvarkyta ir stovi lentynose, tačiau trūksta smulkesnių dokumentų aprašų.