Atkurtiems Lietuvos ir Vokietijos diplomatiniams santykiams – 15 metų

Lietuvių kultūros instituto Vokietijoje 26-asis suvažiavimas

Vincas Bartusevičius

Lietuvių kultūros instituto 26-asis suvažiavimas–mokslinė konferencija vyko 2006 m. spalio 6–8 d. Hüttenfelde, Romuvos pilaitės didžiojoje salėje. Suvažiavimo, kuris buvo rengtas kartu su LR ambasada Berlyne ir Vokietijos ambasada Vilniuje, bendroji tema „Atkurtiems Lietuvos ir Vokietijos diplomatiniams santykiams – 15 metų“. Paskaitose ir diskusijose dalyvavo per 90 LKI narių ir svečių.

Suvažiavimas prasidėjo penktadienio vakare. Jį sveikinimo žodžiais pradėjo LKI vedėjas dr. Vincas Bartusevičius ir LR ambasadorius Berlyne Evaldas Ignatavičius.

Paskaitinė suvažiavimo dalis tematikos atžvilgiu buvo dvejopa: viena – istorinę, kita – dabartinė, kartu žvelgianti į ateitį. Trimis paskaitomis buvo apžvelgti Lietuvos ir Vokietijos diplomatiniai santykiai nuo 1918 iki 1990 metų, dvi nagrinėjo ir vertino paskutinius 15 metų, taip pat buvo aptartos ateities perspektyvos ir uždaviniai.

Apie Lietuvos ir Vokietijos politinius santykius 1918–1940 m. kalbėjo jaunas istorikas iš Vilniaus Audrius Paura. Vokietijos ir Lietuvos santykiai tarpukaryje anaiptol nebuvo paženklinti abipusio pasitikėjimo ir pagarbos, teigė prelegentas. Tiek Weimaro Respublika, tiek III Reichas siekė realizuoti savo interesus. Tame procese į Lietuvą dažnai buvo žvelgiama kaip į silpnąją rytinių valstybių grandį, kuria galima lengvai manipuliuoti bei disponuoti. Kadangi ir po Pirmojo pasaulinio karo Vokietija nebuvo atsisakiusi daryti Lietuvai įtakos, todėl ir Molotovo-Ribentropo paktą galima laikyti dėsninga visos ikitolinės Vokietijos politikos išdava, o ne jos lūžiu. Lietuvos politikos vienpusiška orientacija į Berlyną ir Maskvą, išleidžiant iš akių pietinius ir šiaurinius kaimynus, galų gale skaudžiai atsiliepė Lietuvai, ir ne tik jai.

Apie lietuvių išeivių ir Vokietijos santykius 1949–1990 metais kalbėjo LKI vedėjas dr. Vincas Bartusevičius. Pristatęs tris lietuvių bendrąsias institucijas, besireiškusias Vokietijoje, –Lietuvos diplomatinę tarnybą, VLIKą ir Lietuvių Bendruomenę, – jis nušvietė jų pastangas atstovauti Lietuvos interesams, užmegzti formalius diplomatinius santykius su Vokietijos vyriausybe, kitokiais būdais (demonstracijomis, peticijomis) įtaigoti Vokietijos politiką. Remdamasis URM archyvine medžiaga prelegentas teigė, kad lietuvių politinių veiksnių savitarpio nesutarimai nebuvo pagrindinė priežastis, jog Vokietija nesiryžo atnaujinti Lietuvos pasiuntinybės veiklos. Per visus 50 metų, nepaisant įvairių tautinių ir tarptautinių politikos krypčių kitimo, Vokietijos vyriausybės politika Lietuvos atžvilgiu buvo stabili ir nekintanti. Ji nepripažino Lietuvos aneksijos ir inkorporacijos, tačiau šis nepripažinimas liko tik pasyvus aktas, apsiribojantis vien tarptautinės teisės fakto deklaravimu. Vokietijos politika šiuo atžvilgiu niekada nebuvo aktyvi, perkelianti šią nuostatą ir į konkrečios politikos plotmę.

Prof. Vytautas Landsbergis savo pranešime nušvietė Lietuvos kelio į laisvę 1980–1990 m. etapus. Jis nurodė, kad Lietuvos kelias į laisvę turėjo savo išvakares. Tai Helsinkio akto pasirašymo išdavos, JAV ir Kanados vyriausybių laikysena, Europos Parlamento pastangos, Molotovo-Ribbentropo pakto 40 m. sukakties reikšmingi paminėjimai Vakaruose ir Baltijos valstybėse, 45 baltiečių politikos veikėjų Memorandumas ir kt. 1988 m. birželio 3 d. gimus Sąjūdžiui – masiniam Lietuvos žmonių demokratiniam judėjimui už tikras permainas, jau buvo numatomas ir judėjimo tikslas – nepriklausomybė, nors viešai dar ir neištariama. Sąjūdis ėjo neprievartinės politinės kovos ir demokratizacijos, atstovaujamųjų rinkimų keliu. Tuo jis skyrėsi nuo kitų susibūrimų. Įvykių raidoje išryškėjo ir Lietuvos nepriklausomo valstybingumo atkūrimo pagrindai – eiti valstybės tęstinumo keliu. Tai reiškia, jog Sąjūdis, gavęs tautos mandatą, skelbia Lietuvą vėl esant nepriklausomą po ilgos neteisėtos SSRS okupacijos ir aneksijos. Tai buvo padaryta 1990 m. kovo 11 d. Sava pagrindine užduotimi užsienio politikoje prof. Landsbergis tuomet laikė gauti pakartotinį atkurtos Lietuvos pripažinimą kaip tam tikrą apsaugą nuo naujos sovietų karinės agresijos.

Prof. dr. Wolfgango von Stetteno ir prof. dr. Justino Karoso pranešimai apie Vokietijos ir Lietuvos santykius 1991–2006 metais nušvietė abiejų šalių pastarųjų 15 metų santykių raidą. Von Stettenas, kuris persilaužimo laikais buvo Bundestago narys ir Vokiečių ir baltiečių parlamentarų draugų grupės pirmininkas, vaizdžiai nupasakojo diplomatinių santykių atkūrimo aplinkybes, kai tiek visuomenė, tiek parlamentarai turėjo kovoti su vyriausybės nepaslankumu Baltijos šalių atžvilgiu. Pradinis labai pozityvus tiek visuomenės, tiek parlamentarų nusiteikimas Baltijos kraštų atžvilgiu laikui bėgant kiek atslūgo. Tačiau Lietuva pasiekė narystę ir Europos Sąjungoje, ir NATO. Ji yra laisva, o demokratija sutvirtėjusi. Negatyviai pranešėjas vertino faktus, kad Lietuva dar neprisijungia prie Šengeno sutarties ir neįstengia įvesti euro. Ateityje jis matė santykių pagerinimą per turizmą, kuris Lietuvoje dar turi perspektyvos.

Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Justinas Karosas, žvelgdamas į temą daugiau iš lietuviško taško, iškėlė du dalykus. Viena, jis prisiminė, kiek draugų Lietuva turėjo 1990–1992 metais ir paskutiniais 15 metų. Jis jiems dėkojo už paramą Lietuvai. Antra, jis nušvietė ne tiek diplomatų ir politikų pastangas, bet neformalias valstybines ir privačias iniciatyvas kultūros ir švietimo srityse, ypač jaunimo bendradarbiavimo projektus. Jis rado jų nemažai. Paminėtinas, pvz., yra Lietuvos ir Vokietijos forumo įsteigimas.

Pasinaudodamas proga, forumo pirmininkas dr. J. Tauberis plačiau pristatė šios organizacijos tikslus. Forumas yra šių metų pradžioje įsteigta nevyriausybinė organizacija, kuri siekia sutelkti kuo daugiau abiejų kraštų įtakingų ūkio, politikos, mokslo, švietimo ir kultūros sričių asmenų, kad būtų suintensyvinti santykiai tarp Vokietijos ir Lietuvos.

Paskutinė paskaitinės programos dalis buvo diskusijos apie Vokietijos ir Lietuvos santykių ateities perspektyvas. Pasisakė Vokietijos ambasadorius Vilniuje Volkeris Heinsbergis ir LR ambasadorius Berlyne Evaldas Ignatavičius. Pokalbį moderavo Vokietijos ir Lietuvos forumo pirmininkas dr. Joachimas Tauberis.

Ambasadorius E. Ignatavičius nurodė, kad reikėtų daugiau kalbėti apie abiejų šalių santykius, nes per paskutinius 15 metų viena kitai neturėjo per daug laiko. Vokietija buvo užsiėmusi abiejų savo dalių suvienijimu, o Lietuva skyrė didžiausią dėmesį savo pastangoms įstoti į Europos Sąjungą bei NATO. Todėl gerai viena antrą pažinti ir nebuvo laiko. Jis citavo apklausos duomenis, pagal kuriuos tik 20 % vokiečių Lietuvą vertina pozityviai. Tai mažiausias nuošimtis iš visų apklausoje dalyvavusių kraštų. Bet ir lietuviai keliauja pirmiausia į Egiptą, Turkiją, Graikiją. Vokietija niekada nebuvo tarp pirmaujančių kelionių tikslų. Jis nurodė tiek visuotines, tiek regionines sritis, kuriose vystosi ir ateityje vystysis bendradarbiavimas. Ne paskutinėje vietoje svarbų vaidmenį atliks ir šiuo metu Vokietijoje gyvenantys lietuviai, kuriems tenka funkcija būti tiltu tarp abiejų šalių kultūrų.

Vokietijos ambasadorius V. Heinsbergis sakėsi esąs optimistas dėl abiejų šalių ateities santykių. Šiuo metu apie 100 000 vokiečių kasmet aplanko Lietuvą. Jo nuomone, nors ir labai svarbūs yra vyriausybiniai santykiai, tačiau svarbiau yra kontaktai tarp parlamentarų, atskirų Vokietijos kraštų, regionų, miestų, mokyklų ir žmonių. Vokietijos susidomėjimas Lietuva didėja, manė ambasadorius.

Tiek po šių pasisakymų, tiek po kitų paskaitų suvažiavimo dalyviai galėjo kelti klausimus, diskutuoti ir pagilinti pranešėjų mintis. Buvo aptariami ir baltiečiams problematiškas naujasis Vokietijos bičiuliavimasis su Sovietų Sąjunga, Karaliaučiaus krašto klausimas, vokiečių kalbos Lietuvoje mokymo ir vartojimo mažėjimas ir kt. Nors santykiuose buvo rasta nemažai trūkumų, buvo registruota ir daug gražių teigiamų rezultatų bei išryškėjo besivystančių naujų iniciatyvų, kurios žada ateityje duoti gražių vaisių.

Tradicinį šeštadienio koncertą, kuris buvo rengtas kartu su Lampertheimo „cultur communal“ atliko prof. Vytautas Landsbergis. Savo programoje jis grojo M. K. Čiurlionio kūrinius fortepijonui: Druskininkų ir kitus preliudus, aštuonias mazurkas ir Čiurlionio harmonizuotas liaudies dainas. Koncertą V. Landsbergis baigė preliudu, kurį skyrė keletą valandų prieš koncertą Maskvoje nužudytai kritiškai žurnalistei Anai Politkovskajai. Šeštadienio vakarą užbaigė LR ambasadoriaus Evaldo Ignatavičiaus priėmimas.

Suvažiavimo metu veikė Vinco ir Onos Bartusevičių parengta paroda „Iš priklausomybės į nepriklausomybę“, kuri paveiksluose rodė politinių santykių raidą pradedant Lietuvos pasiuntinybės Berlyne uždarymu 1940 m. rugpjūčio 14 d. iki diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Vokietijos atkūrimo 1991 m. rugpjūčio 28 d. bei tolesnę Lietuvos ambasadų Vokietijoje veiklą.

Sekmadienį suvažiavimo dalyviai dalyvavo lietuvių ir vokiečių meno galerijos „Meilė“ Hüttenfelde atidaryme. Galerijos iniciatorė ir savininkė Meilė Veršelienė subūrė dar penkis kitus Hüttenfelde gyvenančius menininkus, kurių darbai buvo rodomi: Jūratę Batūraitę-Lemkienę, Mariją Dambriūnaitę-Šmitienę, Izoldą Zacharias, Alexandrą Breithauptą ir dr. Willių Hanfą. Galerijos tikslas – suteikti patalpas vietiniams ir Lietuvos menininkams eksponuoti savo kūrinius. Galeriją atidarė Lampertheimo miesto meras Erichas Maieris, o menininkus pristatė Hüttenfeldo seniūnas Walteris Schmittas. Prof. Vytautas Landsbergis pasakė sveikinimo kalbą.

Suvažiavimas, koncertas ir galerijos atidarymas buvo plačiai aprašytas vietinėje vokiečių spaudoje.